Dargana (du nulis nulis šeši/nol.trys/keturiolika)

Esė — (pranc. essai – bandymas). Esė – tai aprioriškai nesuprogramuoto, spontaniškai atsiveriančio ir laisvai besišakojančio minties proceso išraiška [M. de Montaigne, Esė (3 kn., 1580–88)].

Kodėl mes šitaip įsistebeilyjam į tai, kas vyksta ir bandome pro ateities šydą pagauti spindulį to, kas mūsų dar tik laukia? Kodėl neatsigręžiam atgal ir napažiūrim kas mus į dabar atvedė ir nepagalvojam kas dabar veda į toliau? Kodėl šitaip desperatiškai bandome leisti nagus į besiartinčią mėsą — nesvarbu kieno ji bebūtų; kodėl reikia šitaip stengtis neišnykti ir kas nutiks neįsikabinus niekur? Negi tas dugnas taip toli? Kieno dugnas? Kai pagalvoji, žemiau normos vėl kylama į viršūnę be jokių dugnų. Tiesa, viršūnė viršūnei nelygu, bet kam tai rūpi? Rūpi; neva angelam sargam ir kitiem išgalvotiem augalam rūpi. Kaip gi nerūpės — geriau rūpintis, kol dar rūpintis nereikia ir išvesti žmones į teisybės kelią. Gal ir gudru, bet kažkodėl niekas nepabaksnoja pirštu liaudžiai į normos ribą ir neparodo, kad šviesieji nusirito nuo tos linijos į viršūnę. O gal ir nereikia? Gal sistema jau pakankamai gerai sutepta ir visiškai netrukdoma prasiridens kelias dešimtis metų? Iki naujos kartos, kuri sugebės kažką pakeisti ir išsakyti savo nuomonę nekliudomi. Demokratija. Žmogaus minčių laisvė? Išgraužk! Gali negraužt — laisvė! Bet niekas nuo tokios laisvės nėra apsaugotas — vieną dieną gali išsakyti viską, kas „ant dūšios guli“, o kitą — graužtis nagus ir sielvartauti kartojant tantras. Na, nebent visko persisotinę vakariečiai. Į kitą pusę — ne vien rytai garsėja savo maldų (idėjų, minčių — sakyk kaip nori) kartojimu. Ir mes gi „ką kaimynai pasakys, ką žmonės pagalvos…“ Geriau ir nebūna. Vargu ir ar kada bus, nesulaukus minėtosios kartos.

Kad artėjančios dienos atrodytų saldesnės, kaip ir vaikystėje (su Mike), retkarčiais prisiverčiu suvalgyt citriną…

---