Pasirodo, būna kartais, kad Vaikystė ima ir pasibeldžia į duris savo mažais kumštukais. Na, gal nepasibeldžia, bet pasiprašo, kad tu ateitum prie jos durų. Ir po viso to lieka tik eiti, kur akys veda, aplankius vietinės reikšmės turgaus aikštelę. Ir vakaras su Vaikyste pašonėje nebuvo toks keistas, kaip tikėjaus iš pradžių. Gal ir gerai — visai smagu buvo. Gal kiek šalta ir baugu, stirnoms stebint ir besislapstant prieblandoj, bet vistiek smagu.
Uždelsimas ir bandymas išjudėt baigiasi bandymu nueit, bet Vaikystė vistiek tave pagauna ir apkabina. Pasirodo, čia vienas būdas, kuris bent kiek panašesnis į atsisveikinimą. Niekad šito nesupratau.
Ir jau po visko minant vaikystės takus, kažkoks liūdesys užplūsta matant užžėlusias žaidimų aikšteles. Ir panašu, kad čia dar greitai nežais vaikai ir nebus tų, kurie rūpintųsi jų (beje, vis dar neužakusia) bedugne…
Taip pat pasirodo, kad gėlės ir ežiukai išpažįsta judaizmą… O stirnos gal ir ne tokios baisios, kaip pasirodė iš pradžių. Net ir su savo narkomafija…
