Ir griuvo bokštai kol aš sėdėjau su puodeliu arbatos vienoje rankoje ir abejotinos kokybės cigarile kitoje. Ir panašu, kad Depresija susirado draugų. Dabar jos dvi. Prieš mane vieną su arbata.
Kažkada supratau, kad išsidūrus akis problemos vistiek lieka (šitoj vietoj reiktų atiduoti pagarbą Mesijui). Eilinis praplovimas arbata, ir maniškių jau nebepažinsi. Švarios, gražios, bet vistiek problemos… Kad ir kaip bebūtų gaila, aš jau nebepykstu taip, kaip kažkada pykau. O gaila — geri laikai buvo. Bet paskendau; kaip ir visa ta banda, prieš kurią aš stovėjau. Aišku, stovėjau per aukštai — kaip visada.
We can beat them, just for one day.
Tai kaip čia dabar taip -> stovėta per aukštai (kaip visada), o vis tiek paskęsta?
Posted 1 year, 7 months ago