Viskas plyšo. Sutrūko ir nukrito suvalgius neaiškios kilmės tarybinio kumpio. Karo atgarsiai, sakė man. O aš linksėjau į taktą ir klausiau griausmo viduje. Griausmo…
Ausį rėžiantis spengimas ir žvilgsnis į tolį. Miglos mane vis dar sekioja nuo tolimos vasaros saulėlydžio. Kai nematai toliau savo glėbio ar kelių žiedų akučių. Mano namai ne čia… Bet panašu, kad ir ne ten. Kur tu eini, žmogau, pavargusiu veidu?
Velniasžin ką pasakiau, ko gal ir nevertėjo ištarti, bet sako, kad velnias kvailių į savo gretas irgi neįrašo. Tai kurgi dėtis kvailiui, paleidusiam dūmais savo vaikystę?
V ir nuėjo. Pats paleidau. Kaip kažkada Mikė man bandė įteigti — nežinai kam, reiškia nereikia. Dabar jau žinau kam, bet tada nereikėjo, reiškia teks apsiprasti su mintim, kad ir dabar apsieisiu. O kurgi daugiau bepasidėsi, kai šitaip nusikalei savo laimę.
Dabar, visai kitaip nei vaikystėj, citrinų nebeturiu… Medaus irgi.
O pasirodo V manęs nenori paleisti! Kaip aš ir vyliaus.. Tik tiek, kad mus skiria laikas, bet man jis nebaisus. Dargana ir Depresija man daug baisiau, bet viskas bus gerai.
Bet kokiu atveju, V dar nenuėjo. Aš jai neleisiu. Pasirodo citrinų turi kaimynai, o medaus iš Mikės pasiskolinsiu. Viskas juda švieson,
Posted 1 year, 3 months agonepykstu.