Ausį rėžiantis spengimas ir žvilgsnis į tolį. Miglos mane vis dar sekioja nuo tolimos vasaros saulėlydžio. Kai nematai toliau savo glėbio ar kelių žiedų akučių. Mano namai ne čia… Bet panašu, kad ir ne ten. Kur tu eini, žmogau, pavargusiu veidu?

Velniasžin ką pasakiau, ko gal ir nevertėjo ištarti, bet sako, kad velnias kvailių į savo gretas irgi neįrašo. Tai kurgi dėtis kvailiui, paleidusiam dūmais savo vaikystę?

V ir nuėjo. Pats paleidau. Kaip kažkada Mikė man bandė įteigti — nežinai kam, reiškia nereikia. Dabar jau žinau kam, bet tada nereikėjo, reiškia teks apsiprasti su mintim, kad ir dabar apsieisiu. O kurgi daugiau bepasidėsi, kai šitaip nusikalei savo laimę.

Dabar, visai kitaip nei vaikystėj, citrinų nebeturiu… Medaus irgi.

Bet širdy ramu. Prabėgs šiek tiek laiko, nusėsiu… surasiu. Ir tikiuos, kad V pakentės. Viliuos…

Kartais. Nepykstu.

Kažkada supratau, kad išsidūrus akis problemos vistiek lieka (šitoj vietoj reiktų atiduoti pagarbą Mesijui). Eilinis praplovimas arbata, ir maniškių jau nebepažinsi. Švarios, gražios, bet vistiek problemos… Kad ir kaip bebūtų gaila, aš jau nebepykstu taip, kaip kažkada pykau. O gaila — geri laikai buvo. Bet paskendau; kaip ir visa ta banda, prieš kurią aš stovėjau. Aišku, stovėjau per aukštai — kaip visada.

We can beat them, just for one day.

Uždelsimas ir bandymas išjudėt baigiasi bandymu nueit, bet Vaikystė vistiek tave pagauna ir apkabina. Pasirodo, čia vienas būdas, kuris bent kiek panašesnis į atsisveikinimą. Niekad šito nesupratau.

Ir jau po visko minant vaikystės takus, kažkoks liūdesys užplūsta matant užžėlusias žaidimų aikšteles. Ir panašu, kad čia dar greitai nežais vaikai ir nebus tų, kurie rūpintųsi jų (beje, vis dar neužakusia) bedugne…

Taip pat pasirodo, kad gėlės ir ežiukai išpažįsta judaizmą… O stirnos gal ir ne tokios baisios, kaip pasirodė iš pradžių. Net ir su savo narkomafija…

Esė — (pranc. essai – bandymas). Esė – tai aprioriškai nesuprogramuoto, spontaniškai atsiveriančio ir laisvai besišakojančio minties proceso išraiška [M. de Montaigne, Esė (3 kn., 1580–88)].

Kodėl mes šitaip įsistebeilyjam į tai, kas vyksta ir bandome pro ateities šydą pagauti spindulį to, kas mūsų dar tik laukia? Kodėl neatsigręžiam atgal ir napažiūrim kas mus į dabar atvedė ir nepagalvojam kas dabar veda į toliau? Kodėl šitaip desperatiškai bandome leisti nagus į besiartinčią mėsą — nesvarbu kieno ji bebūtų; kodėl reikia šitaip stengtis neišnykti ir kas nutiks neįsikabinus niekur? Negi tas dugnas taip toli? Kieno dugnas? Kai pagalvoji, žemiau normos vėl kylama į viršūnę be jokių dugnų. Tiesa, viršūnė viršūnei nelygu, bet kam tai rūpi? Rūpi; neva angelam sargam ir kitiem išgalvotiem augalam rūpi. Kaip gi nerūpės — geriau rūpintis, kol dar rūpintis nereikia ir išvesti žmones į teisybės kelią. Gal ir gudru, bet kažkodėl niekas nepabaksnoja pirštu liaudžiai į normos ribą ir neparodo, kad šviesieji nusirito nuo tos linijos į viršūnę. O gal ir nereikia? Gal sistema jau pakankamai gerai sutepta ir visiškai netrukdoma prasiridens kelias dešimtis metų? Iki naujos kartos, kuri sugebės kažką pakeisti ir išsakyti savo nuomonę nekliudomi. Demokratija. Žmogaus minčių laisvė? Išgraužk! Gali negraužt — laisvė! Bet niekas nuo tokios laisvės nėra apsaugotas — vieną dieną gali išsakyti viską, kas „ant dūšios guli“, o kitą — graužtis nagus ir sielvartauti kartojant tantras. Na, nebent visko persisotinę vakariečiai. Į kitą pusę — ne vien rytai garsėja savo maldų (idėjų, minčių — sakyk kaip nori) kartojimu. Ir mes gi „ką kaimynai pasakys, ką žmonės pagalvos…“ Geriau ir nebūna. Vargu ir ar kada bus, nesulaukus minėtosios kartos.

Kad artėjančios dienos atrodytų saldesnės, kaip ir vaikystėje (su Mike), retkarčiais prisiverčiu suvalgyt citriną…

Cirkas atvažiavo, bet išvažiuot, panašu, nenori. Prasidėjęs lakūno akrobatiniu pasirodymu, tęsiasi iki pajaco išsikalinėjimo prieš publiką. Tiesa, pajacas geriau jau būtų vienas. Bet ne — visas tuntas jų susirinko, ir strykčioja, trypčioja, kad tik mums linksmiau būtų. O man į visą tai žiūrėt visai nesinori. Nors tu ką…

Už bilietą tai sumokėjau žinoma, bet kas gi šiais laikas neapmokestintas išgyvena? Kad ir kaip ten bebūtų, kol visa šita išsigimus Babilono sistema nesugriuvo ir nepaspaudė manęs dramblio krituliais (nu, iltim ir visom kitom nesąmonėm), iškeliauju svetur, kur bananmedžiai žydi.

O jei ne bananai, tai bent jau brokoliai… vis geriau už alkoholio reklamą, a?

Anonimiškumas yra gerai, vienok. Kad ir koks buvau šalininkas tų, kurie rėkauja, kad skaitojai turi matyti kas čia per autorius, dabar byloju visai atvirkščiai. Ir nieko čia nepadarysi, nebepykstu.

Užsienis yra gerai, vienok. Kad ir koks buvau šalininkas tų, kurie rėkauja, kad užsienis yra gaidys, dabar byloju visai atvirkščiai. Ir nieko čia nepadarysi, nebepykstu.

Karts nuo karto atnaujint tinklaraštį yra visai neblogai, vienok. Kad ir koks buvau šalininkas tų, kurie rėkauja, kad update’int reikia kasdien, dabar byloju visai atvirkščiai. Nu ir kas, man gi galima, aš gi nebepykstu!

Ir prasidės kelionės, ir pamesiu batus… O tada jau supyksiu…